- karkti
- 1 kar̃kti, -ia, -ė intr. 1. K, M, Vvr, Ds rėkti balsu „kar kar kar“ (apie vištą, varną): Vištytė bėginėja aplink ir karkia: – Kar kar kar kar! man ben kekelę! BsPII323. Karkia višta SD113. Višta kar̃kia, kad dėti noria J. Višta kar̃kia ir kata, antis kvarkia, žąsis lala ir kirkia J. Vieversėliai padangėms, vištos karkia palangėms A.Strazd. Beržynėly karkė skraidydamos varnos J.Bil. Ką tu čia karki it višta, kiaušį padėjusi! Skd. | Blusų buvo kar̃kančių (labai didelių) Lkv. 2. Kos45 kriokti, sunkiai kvėpuoti: Senis miegodamas kar̃kia Vlkv. Kitas parvirtęs kad kar̃kia, tai kar̃kia Kt. Ką jis bepagis: jau kelinti metai karkia Č. Kar̃ktum ir tu, kai sunkų vežimą vežtum Kair. 3. gergžti; neskardžiai kalbėti ar dainuoti; prastai giedoti ar dainuoti: Pririštas šuva suloja karkiančiu, sausu balsu T.Tilv. Nekar̃k čia atsistojusi be reikalo! Skd. Gal ben penkios bobos kar̃kia kai vištos susėdę Sdk. | Minkštas dalgis skamba kar̃kdamas, ano skambėsena neskardi Šts. 4. tarkšti: Mašiną remontuoja – ana dideliai karka Gršl. 5. gurguliuoti, kurkti: Kap pilvas karkia, tai valgyt noris Ad. \ karkti; iškarkti; pakarkti; sukarkti; užkarkti
Dictionary of the Lithuanian Language.